tikras svaiginimasis... (bet ne mano kuryba... o gaila... )

-Ej palauk!
- Tavęs?
-Neskubėk!
-Negaliu, gyvenimas mane neša.
-Sustok akimirkai.
-Per daug skubu, kad galėčiau vėluoti.
- O ką tau davė skubėjimas?
- Visi mes skubame.
- O tu sustok akimirkai ir nusišypsok nors kartą gyvenimui, tuo tarpu as šypsuosius visą laiką ir niekur neskubėsiu. Drauguži mielas, o tu „svaiginiesi“?
-Alkoholiu?
-Ne, bet ar „svaiginiesi“?
-Cigarais?
-Drauguži, žinoma, kad ne!
-Nejau tu kalbi apie narkotikus?
-Stebini mane, pasaulyje be sekso ir cigarų yra ir daug kitų palaimų. Svaiginkis, būk pakylėtas aukščiau, pasiek nirvanos būseną. Tik kurdamas tai gali.
-Aš nemoku kurti.
-Kiekvienas mes mokame kurti grožį. Tačiau kurdamas tu negali skubėti.
-Tokiems niekams aš neturiu laiko.
-Tavo siela parduota pinigams?
- Ne, tavo žodžiai užgauna mane.
-Tas popierius nėra toks įspūdingas, juokinga kai žmonės jį garbina.
- O tu be pinigų laimingas?
- Kraujo klane balandis taikos ieškojo, įdomu ar rado?
-Tai ar laimingas?
-Kas ieško tas randa, kas stengiasi, tas sugeba.
- Tu nelaimingas?
- Taip, aš nelaimingas.
-Pinigai yra laimės dalis.
-Bet žinai, kad ir skęsi piniguose tau nebus ramybės, popieriuje nėra gyvybės- jam nepasiguosi...
-Bet tu nelaimingas- neturtingas.
-O tu nelaimingas ir turtingas ir kas iš to? Prasmės nėra, o tikrasis menas visada turi prasmę. Pinigai? Jie tik nuvertėja.
-Turtuoliai irgi verkia, bet ne visada.
- Aš irgi verkiu- žiemą, kai ašara sušąla nespėjus nuriedėti skruostu. Vasarą, kai kaitra išgarina mano ašaras, verkiu rudenį ir pavasarį, kai šiltas lietus rieda kartu su mano ašara, tu irgi verki, tik kartais per retai.
-Romantika.
-Taip, romantika, už pinigus romantikos nenusipirksi, skubėk, skubėk uždirbti pinigus. Tik niekada nepamiršk „svaigintis