Dabar taip norėčiau, paimti už jo mažos ir nedygliuotos rankytės ir nueiti ten kažkur, ten toli toli, ten kur eina jis... Kur tipena jo trumpos kojytės...Kaip norėčiau atsiriboti nuo viso šio pasaulio šurmulio nuo džiaugsmo ir liūdesio, nuo to skubėjimo, lėkimo, nuo to pasaulio rato... taip norėtus atsiplėšt nuo savo kūno ir eiti eiti, o gal ir skristi...Ir nematyti viso to pasaulio kuriame gyvenu dabar. Būtų tikrai smagu turėti tokia vaizduotę, kad galėčiau eiti kartu su ežiuku...
