piktukas apsigyveno manyje... Nusistačiau prieš žmones, profesijas, save ir visą pasaulį. Kaip gerai, kad visai neblogai sekasi patylėti, pasiturėti šį tą savyje, o ne rėkti visam pasauliui kokia aš vargšė ir nuskriausta. Nuo to geriau nebus. O ramybės rasti įmanoma, pasirodo. Iki ašarų. Iki visiškai suveltos galvos, vėjo išnešto proto ir apšvito, nuo saulės, nuo minčių, nuo tuštumos, nuo kažkokio ieškojimo.
