Gyvenu gerai. Su savo gitaros bendramoksle nusprendėm, kad mes abi laimingos. Tikrai. Ir tai labai šaunu.Džiaugiuos kai pasaulis man tampa pastelinių spalvų spektras, o aš jo sūkurio viduje.Vėl praėjo kažkokios stiprios bangos pro mane, ir vėl galiu džiaugtis ramybe. Ne, jausmai nedingo, tik dabar dar viską tarsi kokia migla dengia ramybė. Ir man tai labai patinka.
Žinoma, dar nepalieka tos mintys.Pastoviai. Net būnant su draugais, jaučiu tai...Tai kažkiek sucks, bet gyvensiu...
Visada, galėjau džiaugtis ar net pasigirti, kad esu patekus kaip tik ten kur ir turėčiau būt, jaučiuosi esanti savo vietoje, turiu omenyje, šeimą ir visą savo gyvenimą, na dėl mokyklos nepavadinčiau, kad visiškai tikra, tačiau, nors ir tragiškai gailiuosi į ją įstojus išeiti nenoriu. Ir gerai taip kaip yra.O jeigu dar ir nemiga dingtų išviso būtų, puiku!
Ir kaip aš džiaugiuosi, kad draugai man yra pirmoj vietoj...Kartais pykstu dėl to ir ant jų ir ant savęs, bet vis dėlto, geriau neįmanoma :)
Vienus katinus keičia kiti...laikinus nuolatiniai, juodus balti, tiksliau vienas :>>
Beje, dar kartą pasakysiu, kad labai myliu savo šeimą!!! Labiausiai!!! Kad ir kaip pyktumėmės ar kas blogo būtų, bet, džiaugiuos tokiomis minutėmis kai jaučiu toookią meilę,joms :>>>>
