Štai šiandien jau antrą kartą kaip mudvi su kobra, su noru ėjom savanoriauti. Šiandien gaudėm geros širdies žmonės ir prašydami paramos dalinom carito žvakeles. Ir ką labiausiai pastebėjom, daugiausiai aukoja tie kurie neatrodo labai turtingi, o prabangesnės išvaizdos žmonės net nesugeba mandagiai atsisakyti, o tiesiog ignuoruoja arba grubiai ką nors atkerta. O kas keisčiausia aš visai buvau pamiršus apie kalėdas, ir tik dabar susivokiau, kad jau už savaitės.... atrodytų, kad tai geras darbas prieš kalėdas, bet deja gavos tiesiog taip todėl, kad kuo toliau tuo labiau aš imu suvokti, kaip vis dėlto aš nekenčiu savo gyvenimo.Dabar tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, jog nejaučiu gyvenimo džiaugsmo, na bent jau šiuo metu. Viskas vyksta netaip kaip turėtų vykti-netaip kaip aš norėčiau, kad vyktų... Gal jau laikas nustot būti savanaude ir daryt bent jau bandyt daryt ką nors gero ne tik dėl savęs... Tuo lab kai pasitaikė tokia proga..Vistiek paskutinės dienos tokios pesimistiškai ir depresūchiškai nuteikiančios, net apsimestinai džiaugtis ir kvailiot sunku. Tiesiog, man taipo ant visko NEpochui....negaliu į visą tai nekreipt dėmėsio, nusispjaut ir malti šūda. Ieškau prasmės net apsurdiškiausiuose dalykuose, paaiškinimo į elementarius klausimus... Nors šiaip jaučiu, kad labai trūksta bendravimo, ne to tokio, kasdieninio tiesiog ryšio su visuomene, o atviro, ilgo ir gerai su malonumu išklausyto ir gautu patarimo...nes jau va kaip visad prisikaupė man visko, tai reiktų kur išsiliet..bet suprantu, kad nėr su kuo taip...net apsižliumbus paskambinus ROCKUI nesugėbėjau nieko pasakyti...nū nieko praeis ir šitai kaip ir visą kitą visada praeina.
