Būna

Per dieną dvi akimirkos, kai sumąstai, kad tai tobula akimirka-džiugina. Bėgti,bėgti.Gal pavyks pabėgti. Nuo problemų, nuo netikrumo. Nuo visų žmonių. Net galvoju, kad ir jeigu taip nutiktu, jeigu tas pasaulis būtų blogesnis nei dabartinis, vis tiek ryščiausi ir sutikčiau skristi ten. Aš per daug pasimetusi savyje ir visą gyvenimą mano išsigelbėjimas buvo pokyčiai.. Norėčiau, kad kaip vienas iš pokyčių mano gyvenime, įvyktų tai, jog aš tapčiau pastovi ir tai man patiktų...Bet dabar tik taip ir gelbščiuos, bėgdama, nesustodama ir neapgalvotai nerdama visur kur tik pavyksta.Melancholija melancholija, smelkias per visą mano pavargusį kūną ir dar labiau nualintą sielą.. Kur vėl pabėgo ramybė iš mano pasaulio. Kaip man ją prisišaukti ir prisijaukinti. Didžiausia siekiamybė taaip nutolo.Kaip ir sėkmė šią akimirką. Susimaunu aš vis per tą išsiblaškymą-nemalionu

Fashion

 Prekė. Parduoti išvaizdą. Gerai pasirodyti pirkėjui, gerai save pateikti, gerai pasiūlyti. Nesuklysti, nesusimauti. Būti pilnai pasitikėjimo ir tikėjimo. Kovoti už save. Perlipti per save. Per savo "negaliu", per savo principus. Neinkšti. Improvizuoti, nepasiduoti, skintis kelią link savo vietos po saule. Nes į tą mažą lopinėlį pretenduoja dar milijonas kitų ištroškusių vietos SAU. 

nusistatymas

piktukas apsigyveno manyje... Nusistačiau prieš žmones, profesijas, save ir visą pasaulį. Kaip gerai, kad visai neblogai sekasi patylėti, pasiturėti šį tą savyje, o ne rėkti visam pasauliui kokia aš vargšė ir nuskriausta. Nuo to geriau nebus. O ramybės rasti įmanoma, pasirodo. Iki ašarų. Iki visiškai suveltos galvos, vėjo išnešto proto ir apšvito, nuo saulės, nuo minčių, nuo tuštumos, nuo kažkokio ieškojimo.