Per dieną dvi akimirkos, kai sumąstai, kad tai tobula akimirka-džiugina. Bėgti,bėgti.Gal pavyks pabėgti. Nuo problemų, nuo netikrumo. Nuo visų žmonių. Net galvoju, kad ir jeigu taip nutiktu, jeigu tas pasaulis būtų blogesnis nei dabartinis, vis tiek ryščiausi ir sutikčiau skristi ten. Aš per daug pasimetusi savyje ir visą gyvenimą mano išsigelbėjimas buvo pokyčiai.. Norėčiau, kad kaip vienas iš pokyčių mano gyvenime, įvyktų tai, jog aš tapčiau pastovi ir tai man patiktų...Bet dabar tik taip ir gelbščiuos, bėgdama, nesustodama ir neapgalvotai nerdama visur kur tik pavyksta.Melancholija melancholija, smelkias per visą mano pavargusį kūną ir dar labiau nualintą sielą.. Kur vėl pabėgo ramybė iš mano pasaulio. Kaip man ją prisišaukti ir prisijaukinti. Didžiausia siekiamybė taaip nutolo.Kaip ir sėkmė šią akimirką. Susimaunu aš vis per tą išsiblaškymą-nemalionu
