MEILĖ...

Šis turbūt bus pats ilgiausias parašymas per visą mano blogo istoriją....

Aš meilę apibūdinčiau kaip neapsakomą neapibūdinamą jausmą,viso pasaulio jausma....

Bet šįkart aš norėčiau pakalbėt ne protų sovokiamumu , bet tuo jausmingumu kuris priverčia nuriedėti ašarai tavo skruostu...
Tai ištikrųju kokia yra baisi ta meilė,jeigu ji mus priverčia daryti tokius beprotiškus dalykus...Tokius kurių gyvenime sveiku protu nė už ką nepadarytum....JI mus priverčia naktį verkti į pagalvę...JI mus drasko iš vidaus ..JI mus ŽUDO bet ne greitai ,ne iš karto,o ne , ne taip paprastai..JI mūsų nepaleidžia..drasko iš vidaus po mažą gabalėlį išplėšdama ir vis didindama žaizda...kuri po to taaip lėtai gyja....Būna kad pasitaiko užkrėtimas,ir žaizda neišgyja,tik mus pražudo....O kartais iš to didelio skausmo nebetenki kitų tokių kažkada buvusių maloniu ir šiltų jausmu,ak, kokia gi vis dėl to žiauri ta meile.....Bet juk ji gali būti ir graži...Tokia graži koks buna gražus ir malonus pirmasis sniegas,koks šiltas ir viską nuplaunantis vasaros lietus,rugpjūčio mėnesį skraidantys švelnūs veidą liečiantys pienių pukeliai...ir ...ir kaip niurę dieną pasirodęs šiltas ir tiek laimės sutiekiantis saulės spindulys...gal net kaip karštas puodelis arbatos tokios šiltos raminančios maloniai nuteikančios,o dar ji gali būti kaip gero draugo apkabinimas pačiu sunkiausiu atveju....taip taip MEILĖ...ir kaip gi gali būti vienas kažkos jausmiūkštis būti toks daugialypis,čia geras ,čia blogas,čia džiuginantis,čia skaudinantis...KAip tai gali?Pasirodo gali...Viskas gali, tiesiog reikia labai norėti..nors kartais noro nepakanka....Bet juk pažvelkit, meilė yra visur, visame kame,juk nieko nebūtų jei nebūtų meilės...Juk tik meilė yra visko pamatas tik ji....Tik ji gali ir griauti ir statyti ,tik ji gali ir guosti ir skaudinti,juk visą tai gali tik ji , daugiau niekas...Tad mes turim su tuo susitaikyti kad ir kokia ji skaudi dabar kažkada ji mums atlygins ir suteiks dvigubos laimės....Ir taip pat reikia nepamiršti jog jei dabar mes beprotiškai fantastiškai įsimylėją,kažkada ji mums parodys ir savo blogąją pusę..Tad taip meilė viską gali....Bet kartais mes įsimylime ne tuos kuriuos mums lemta įsimyleti ir meilė padaro savo....

Ir vistiek ne dabar tai vėliau mes visi su ja susidursim kad ir kaip to nenorėtume,kad ir kaip....Tiesiog kai kurių dalykų neįmanoma pakeisti,tiesiog neįmanoma....Gal todėl ta meilė ir yra va būtent tokia...Tokia griaunanti ir statanti....

Mėnulio vaikai....

Šis pavadinimas kilo iš prieš akis stovinčios J.Ivanauskaitės knygos "Mėnulio vaikai" ...Nors šeip čia visiškai neįtemą... :D(spėju "šeip" reikėjo rašyti su "iai" XD)
Ištikrųjų dabar labai keistas susimąstymų laikotarpis mano gyvenime...Kažkaip aš vis galvoju vis darau išvadas vis viską apmastau,bet kas iš to?KAs iš to?Nesuprantu...KAm vis tas nenaudingas galvos kvaršinimas,gal man tiesiog reiktų atsiriboti nuo to?Bet juk tada aš nebebūčiau žmogus,tada aš likčiau tik bejausmis kūnas-kūnas su protu, bet be jausmų...Ar taip geriau? Iš viso kas yra geriau?Jau nebeatkasu kas geriau kas naudingiau-MAN...Ai, kažkaip čia viskas perdaug painu...MAnau dar reiks pagalvot ir apsispręst kuo būt , kuo geriau-naudingiau būt...Bet kaip iš tiesų kvailai skamba šios sapaloinės?O gal tai ir yra jausmai?Tie jausmai kurie suteikia žmogiškąjam kūnui suteikia kažko to..kas neapibūdima žodžiais bet tai ir yra žmogiškumas?O gal aš neturiu žmogiškumo?Bet kas tai per sąvoka žmogiškumas?