pasakyk man...

Aš nežinau kodėl taip myliu
Tavo romantiškas akis,
Apsirengimo keistą stilių
Ir senamadiškas viltis.
Vėl dovanojau tau alyvų - Gėlių, kurių pats nekenčiu,
Pavėsyje Kaukazo slyvų
Daugiau norėčiau paslapčių...

Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...

Taip sueiliuotos mūsų dienos
Kaip celiuliozės fabrike.
Aš be tavęs jaučiuosi vienas,
Gražuole būtame laike.
Pasirinkau laimingą kelią
Ir pasipuošęs sušukau:
Ateik, romantiška panele,
Aš noriu su tavim keliaut!

Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut,
Numesti savo akmenį toli...
Per Lietuvą, Ameriką - toli...(x3)


deja, niekada nebuvo nėra ir nebus to žmogaus... :0 bet taip net geriau.... ;)

ajajai

Na va o ką aš sakiau, ir vėl liko nesuprastas mano vaikiškumas, mano džiaugsmas ir vėl aš likau, nesuprasta. Ak, kaip visas tai knisa. Ar baigsis kada nors tai? O gal man tiesiog reikia nustot bendraut su žmonėm?