Šitoj fotkėj, mes pozavom kaip "šizo" . Kaip galima pastebėti kiekvienas mano įrašas neapseina be iliustracijos, šis taip pat neišimtis. Manyčiau, kad čia tas atvėjis kai padarai, kažką nevalyvai pats nesuvokdamas dėl ko tai darai, tai taip ir šiam pranešimui pasirinkau šitą nuotrauką.
O ištikrųjų tai norėjau išsaugot prisiminimą, vakar vakaro, mūsų su kobra išgimdyto projekto. Aš to veikalo nepavadinčiau grupe...tai gali būt bet kas duetas, bendruomenė, sąnburis, bet kas, bet tik ne grupė :D todėl kolkas man geriausiai tai skamba apibūdinimas projektas! :) Visad apie kažką tokio svajojau, ir va pagaliau mes pradėjom veikt! Veikiam neprofesionaliai ir to nesiekaim, tai darom tik dėl savo fainumo ir geros savijautos tai darant. Štai vakar pirmą kart viešai pasirodėm, buvo malonu, drėko rankos, raudo žandukai, šiek tiek pynės tekstas ir vietomis tiesingai nesidėliojo pirštai. Bet buvo tikrai smagu, kažkam ruoštis, o po to ir tai parodyt.Labai tikiuos ir labai stengsiuos, kad tai neužsibaigtų šiuo vienu darinių, į programą dar planuojama ateity įtraukti ir savo šižofreniškų minčių. SĖKMĖS-MUMS!!!!
-1 darbo dienos vakaras linksmybių -2 savaitgalio vakarai linksmybių -5 didelės saujos mokymosi -12 valandų papildomos muzikos pagrindų -3 dideli valgomieji šaukštai nenubraukto melancholiškumo ir susimąstymo -pusantros paros geros nuotaikos namie Tada viską kruopščiai ir rūpestingai sumaišome, įdedame daug meilės (jos nebus per daug kaip bet kurio kito prieskonio), įberiame pagal skonį juoko, ir viską apibarstome teigiamom emocijom ir gerumu :)
P.S. Kaip pirmas TOKS blynas sakyčiau išėjo visai neblogas, gal šiek tiek viduj žalias, o kraštuose per daug apkepęs, bet skanauti galima, man patiko. Ruošiuos pakartoti, ir tikiuos, jog kaskart kartojant gausis vis kitoks ir vis geresnis variantas:)
JŪS aplinkiniai manyčiau to nepastebit, bet aš pati asmeniškai labai jaučiu pokyčius savo vidiniam pasaulyje, kurie įtakoja ir mano elgseną. Nežinau kiek tai gerai ar blogai,bet jaučiuosi kažkiek aprimus ir daugiau mastanti apie savo elgseną ir kalbamus žodžius. KOntroliuoju save, kolkas tuo džiaugiuosi, dabar šioks toks ramybės periodas (nors ir neilgas) manyčiau bus į naudą... :)
Netikėtai bedūduojant mano kvailutei galvelėj užgimė mintis, tiksliau išplaukė prisiminimas iš to sekmadienio ir kitų dienų, kuomet kobra išgimdė posakį- "Kurčnebylių būrelis" .Man tai prisiminus daros labai juokinga, kobra irgi suprastų apie ką tai :D. Na,aš nesivarginsiu ir visiems kitiems apie tai pasakot, nes vis tiek nebus juokinga, nesudalyvavus pačioj situacijoj :). Pabaigai.. : kobra -ai tai ROCKO pusbrolis buvo tas kur nekalba.., tai išvis ten kažkoks kurčnebilių būrelis:DDDDD
Šįkart prabilsiu apie savo nuostabiąją, kaip mes su Kobra vadinam adaptuotųjų mokyklą :D Tai štai prisiminus sovietinius laikus kuomet visur: mokyklose darbovietėse, galbūt net ir tualetuose, būdavo tarsi dievo ikonos pakabinti Lenino portretai. Tai ir šičia, savo mokykloje kur daugiausiai praleidžiu laiko, kur ji man tapo artimesnė nei namai. Jaučiuos kaip sovietiniais laikais, visur ant tų vinių kur ankščiau kabėdavo Lenino veidelis dabar įžūliai į mus spokso dabartinis mūsų stabas J.Gruodis. Jau ko ko bet šitos asmenybės veido bet kokiu jo gyvenimo laikotarpiu nesumaišyčiau, nes jis per tą trumpą pusmetį taip stipriai įsiėdė į smegenis, jog tikrai nebesugebėčiau pamiršti šio vaizdo. Na, jei tokiu būdu yra gerbiamas šitas žmogus taip, tada gal ir sutinku, bet vis vien mano nuomone tia tikrai bent jau truputį perdėta.. :)
Štai šiandien jau antrą kartą kaip mudvi su kobra, su noru ėjom savanoriauti. Šiandien gaudėm geros širdies žmonės ir prašydami paramos dalinom carito žvakeles. Ir ką labiausiai pastebėjom, daugiausiai aukoja tie kurie neatrodo labai turtingi, o prabangesnės išvaizdos žmonės net nesugeba mandagiai atsisakyti, o tiesiog ignuoruoja arba grubiai ką nors atkerta. O kas keisčiausia aš visai buvau pamiršus apie kalėdas, ir tik dabar susivokiau, kad jau už savaitės.... atrodytų, kad tai geras darbas prieš kalėdas, bet deja gavos tiesiog taip todėl, kad kuo toliau tuo labiau aš imu suvokti, kaip vis dėlto aš nekenčiu savo gyvenimo.Dabar tikrai nuoširdžiai galiu pasakyti, jog nejaučiu gyvenimo džiaugsmo, na bent jau šiuo metu. Viskas vyksta netaip kaip turėtų vykti-netaip kaip aš norėčiau, kad vyktų... Gal jau laikas nustot būti savanaude ir daryt bent jau bandyt daryt ką nors gero ne tik dėl savęs... Tuo lab kai pasitaikė tokia proga..Vistiek paskutinės dienos tokios pesimistiškai ir depresūchiškai nuteikiančios, net apsimestinai džiaugtis ir kvailiot sunku. Tiesiog, man taipo ant visko NEpochui....negaliu į visą tai nekreipt dėmėsio, nusispjaut ir malti šūda. Ieškau prasmės net apsurdiškiausiuose dalykuose, paaiškinimo į elementarius klausimus... Nors šiaip jaučiu, kad labai trūksta bendravimo, ne to tokio, kasdieninio tiesiog ryšio su visuomene, o atviro, ilgo ir gerai su malonumu išklausyto ir gautu patarimo...nes jau va kaip visad prisikaupė man visko, tai reiktų kur išsiliet..bet suprantu, kad nėr su kuo taip...net apsižliumbus paskambinus ROCKUI nesugėbėjau nieko pasakyti...nū nieko praeis ir šitai kaip ir visą kitą visada praeina.
Ech... man patinka kai galiu štai šitaip būtent atsidusti iš laimingos nostalgijos :) Pagaliau susiradau savo bukaprotę, tokią pat dūchagalvę kaip ir aš. Netvirtinu, jog taip bus visad bet... daabr yra gerai ir džiaugiuosi tuo,dėl to, kad bet kuriuo metu gali pasidaryti blogai, taigi reikia naudotis šia laimės proga! Ir vis dėlto mes negalim gyventi atsiriboję nuo pasaulio ar tik į viską žvlegdami paviršutiniškai, usisklendę savo egojistiškam pasaulely, su savo bėdom džiaugsmais ir išgyvenimais, mes tiesiog esam priklausomi nuo kitų, ir neišvengiamai negalim to neikti ... :)
Štai sėdžiu dabartais aš su kavos puodeliu, ir spoksau į šitą spindintį ekraną... Man tai nepatinka.. O vat vakar dėl nesuprantamų priežasčių aš buvau superdupermegaultraboom aktyvi... O ir Justė atrodos, kad kiekvieną sykį daros vis malonesnė, nors ir jinai man siūlė, savo ignoravimo, bet aš to sėkmingai atsisakiau ir viskas toliau kaip ir normal :) .... Ech tuoj grįš kobra... Gal reiktų dar mažiau laiko leisti veltui ir pabandyt dažniau parašinėt blogan, vis vien aš manau, jog tai nėra bereikšmiška veikla :D ...
Beje, apie Jurgos koncertą,čia specialiai prisiminimų nuotrupos AuguGustei :) Jurga nereali! čia jau turėjo būti galutinė išvada, bet nesusilaikiau to nepasakius iškart :D Išgirdau daug naujų dainų, sutikau Moniką su Žydrūne, įsimylėjau jos nerealųjį būgnininką, apstulbau aplamai nuo pačios Jurgos scenoje, kaip ji dainuoja, kaip ji šoka, galiausiai kaip atrodo, ir kokios jos dainos.... Deja į ATIKA taip ir nenuvykau, bet užtat ateinantį šeštadienį bus LIŪDNI SLIBINAI , nepraleisiu šįtų tai tikrai, todėl kam įdomu laukit kitų mano emocijų iš tokių koncertų :)
Dabar man tiesiog tikrai labai gerai, tuom ir pasidžiaukim, o kas bus lai bus, vis vien dalį visko aš išsilieju čionai taigi, DŽIAUGIUOS, kad yra viskas būtent taip kaip yra, ir netrokštu nieko pakeisti, nors galbūt ir reikėtų, bet lai mano gyvenimas atsiduoda likimui į rankas :)
Mano autoritetas, pirmam įspūdžiui tiesiog JUS supažindinsiu trumpa informacija, deja lietuvių kalba nepavyko rasti, bet...
Annamia Eriksson Horn
Annamia Eriksson was born in Sweden 1980 and is since 2002 co-principal in the Hornsection at the Royal Opera in Stockholm. 1999-2003 Annamia studied at the Royal College of Music in Stockholm with Dick Gustavsson. She also studied one semester in Vienna with Professor Roland Berger and Thomas Jöbstl. While studying in Vienna, Annamia played several times with the Wiener Volksoper and Wiener Horn Ensemble. Annamia has participated in masterclasses with Markus Maskuniitty (Berlin) Dale Clevenger (Chicago) Hugh Seenan (London) Fergus McWilliam (Berlin) Ib Lanzky-Otto (Stockholm) Mark Gould (New York) and Michel Garcin-Marrou (Paris). She plays chamber music and performs solo concerts and competitions beside her employment in the Opera orchestra. She has received many different scholarships in Sweden. Annamia was a member of the Verbier Festival Orchestra 2000 and 2001. Since 2005 Annamia is a member of KammarensembleN.
O man taip dažnai noris su kuo nors patikimu pasikalbėti apie gyvenimą...Gal dėl to, jog tokio normalaus pokalbio kaip aš vadinu "apie gyvenimą" jau senai neturėjau. Keliom minutėm buvo pavykę su klasioku Dovydu, pas jį kambarį man laikas labai greit prabėga :D, ten visada gaunu cukraus gabaliukų kai mano organizmas ima reikalauti gliukozės, o 117 kambarys irgi teikiantis smagių prisiminimų, ten vyksta visi mano barakiniai tūsiukai, ten ir gimtadienį šventėm ir šiaip neliūdna kompaniją, kai Marčius su Aidu sumeta savo elektrinės gitaros ir akardeono duetą :D. 310 kambary visada gali apsilankyti jei prireiks kokių nors su gražinimusi susijusių dalykėlių, ten tau ir plaukus ištiesins, sugarbiniuos, ar dar ką :D , o ten kažkur trečiam aukšte paskutiniam kambarį (nepamenu numerio, reiks įsidėmėt dar) gyvena AAAAAAAAAAAA- AUDRIUS!!!, būtinai reikės dar kada susitart su juo ir ateit į svečius su Kobra arbatos su šokoladu :)), o iš 303 kambario pastoviai plėšia tik Red Hotų muzika,o ten nuėjus gali užtikt nuolat besitaškančius pagal Red Hotus estradininkus bosistą ir šiaip electro gitaristą Marių su Vytu, o mano labiausiai lankomas, ir jau kaip ir aš tapus to kambario gyventoja tai būtų 325!!!! ten mes ir nusivylusias namų šeimininkes žiūrim, ir hausą ir, sekam Kedžio bylos istoriją, ir simpsonus, ir kempinuką ir ten tą tokį kažkokį dar filmuką apsurdo komediją žodžiu. Ten visada aš pusryčiauju ir šiaip ten skaniausia valgyt :D Taip visko ir nepapasakosiu, dar daug istorijų seka, su aukklėtoja barako ir jų budinčiaisiais ypač apie žydą, reiks kadanors neatsisakyt jo siūlomos kavos :)). Ištikrųjų tai baisu kai pagalvoji toks gyvenimas, bet ir visai linksma tuo pačiu, išvadoj nesiskundžiu, pati pasirinkau tokį gyvenimą, ir tarkim GERAI. Tik va vis kartais mano netoli praeitis mintis taršo, aš jos nenoriu pamiršt, bet buvo daug nemalonių įvykių be kurių man dabar ramiau gyvenas, ir vis dėlto laikas daro savo, ir po kiek jo praėjus jau netaip sunku žiūrėt kai kuriems asmenims žiūrėt į akis....
Nebejaučiu dienų...Tiesiog lėtai jas leidžiu prei kompiuterio, užsidarius savo kambaryje, karts nuo karto paimdama į rankas gitarą ir prisimindama tai ką bandžiau mokintis.... Kažkurią dieną iš tų kurių nebepamenu pradėjo lyti, lijo naktį, buvo baisu..Nežinau kas atsitiko bet visą laik mano taip mėgtas lietus, žaibas, griaustinis ir kitoki audros reiškiniai man patikdavo , kėlė šiokį tokį siaubą, bet buvo malonu tai stebėti, o dabar tiesiog pradėjau jausti baimę, neaiškią ir nemalonią baimę, nesuprantamai pasireiškiančią, nes nors aš ir bijau tokios nakties audros, tačiau jokiais būdais nenoriu kad ji baigtųsi, man ta baimė nepatinka, bet aš vis vien ją noriu jausti.. Paskutiniu metu pasijutau itin sick, pradėjau jausti malonumą savęs kankinimui, kai man skauda kai aš jaučiu šaltį, alkį ar dar kokį neigiamą jausmą jaučiu malonumą...O gal tikrai reiktų kur nors pasigydyt.... Na va ir vėl atplaukė tas blogas etapas kaip man dažnokai būna, kai viskas taip tamsu negražu ir liūdna.. Na bet nieko tokio aš žinau tai praeis, pasikartosiu kaip jau nepirmą kart, viskas visada ankščiau ar vėliau praeina..reikia tik palaukti....kažko...to, kad praeitų..net nežinau kas...
Kaip ir dažnai savo blog'e vėl turiu šio pranešimo iliustracijų, tai nuotraukų...
Ech, ir vėl ŠEŠTADIENIS.. Aš taip buvau nusivylus savo vasara, kad niekur nenukelaivau, kad neturiu jokių įspūdžių ir pan, bet ne! Galbūt viskas tik prasidėjo, visi įspūdžiai ir šiaip, bet ai kam tiek visko reikia, jie tokia viena diena sugebėjo man suteikti džiaugsmo ir teigiamų-džiugių emocijų iki nežinia dar kada :)) Ne, aš nepamačiau kažko labai įdomaus ar verto turistų dėmesio, bet... Kaip džiaugiuos šįkart galėdama pasakyti, BET. Gerai, kadangi aš nepasižymiu menišku ar susimastyti verčiančiu rašymu, tiesiog atpasakosiu švelniai tariant glaustai ir tiek kiek mano emocijos truputį neša, nes vis vien žodžiais to nepasakysi, ką patyrei ar išgyvenai.. :)) Taigi taip, aš šeštadienį iš pat ryto sėdau į 82 mikriuką ir važiavau in Jiezną, susitikti su savo "šeima" ir tai buvo nerealu !!! Susipažianu su Greta, ji taip pat raudonplaukė, tas buvo tikrai netikėta :D Oj juoko galima sakyti buvo daugiau nei galima ar įmanoma atpasakoti, mes su Greta sulindom dviese į Pauliaus kelnes, va ten ir buvo pasiekta mirtis iš juoko!!! Bet ROCKAI tu nerealus, o Pauliaus akys, jos o gash ar dar būna tokių, jo akys žydresnės nei haskių, bet čia tik tarp kitko, va tokių draugų aš tikrai norėčiau turėt, dar negaliu jų pavadint draugais, gal per mažai laiko, gal dar pati nevisiškai susivokiu ir dar nesusidėliojau visų "daikčiukų" į lenynėles, bet (rr tas nuostabusis BET) tai buvo daugiau nei BEPROTIŠKAI FANTASTIŠKA!!, baisu net pagalvot, kas bus jei būtų dar geriau? :O Bet taip ta diena buvo man tikrai ypatinga, ypatingai maloni, ypatingai smagi ir svarbiausia, kad visur ir viską lydėjo nuoširdus mūsų juokas, ir net su mano nesamonėm buvo smagu,tikrai smagu, NEAPSAKOMAI smagu...čia net nebūčiau suvokus, kad glaiam net įsivaizduot tokį smagumą, bet ir vėl bet, tai buvo švelniai tariant smagu....Prižadėjom tai pakartoti, gal net ir ne iveną ar ne kelis kartus, nes na tai "šeima" "tikra šeima" su mama tėčiu ir manim-SŪNUM, nesaonė, kažkur jau tai girdėta, bet tia MŪSŲ laikas MŪSŲ džiaugsmas MŪSŲ juokas ir MŪSŲ....neužtenktų jiems pasakyti ačiū, tiesiog to būtų per mažai, ir svarbiausia, kad tikrai nieko ypatingo realiai pažiūrėjus neįvyko, bet... :)) IKSIUKAINULIUKAI :DDDD
Buvau porą kartų mėlyniauti. Ten užtrunku miške kelias valandas, tad turiu daug gražaus laiko apmastymams ir kitokiems mintiniams nukrypimams. Iš dalies man tai patinka, nes galiu dau ką apgalvoti, suplanuoti ir pan., tačiau yra ir blogoji pusė, tai kad aš ten prisgalvoju didžiausių nesamonių, bet et, juk nebūtų gėro be blogio, kaip ir protingų minčių be kvailų :) O čia, neiškentus pasiemiau ir į mišką fotiką, ir štai ką sužvejojau pakeliui, manyčiau pakankamai gražu, šis paveikslėlis mane labai ŽALIAI ir vasariškai maloniai nuteikia, gal ir jums kokių atsocijacijų su tuo kils :>>>.
Penktadienį buvau su Živivile, buvo smagu ir linksma ir juokinga, ir su mano stebuklingojo BLETPEDO pagalba, iš paprasto Mindaugo padarėm BLETMENĄ (tiksliau jis pats užsimanė tokiu pabūt)o aš ta proga tapau jo konpanjonu RObinu, čia visai kaip Betmenas ir robinas taip gavosi BLETMENAS ir Robinas :D. Tada susipažinau su kažkokiu tais Herkum (gal Mantu) na man jis nepatiko, nepatiko kaip jis man aiškino gyvenimą, net ir jei aš pritarčiau, kai kuriems jo skelbiamiems dalykams kaip tarkim, kad ne visa rusiška muzika yra mėšlas ir pan, bet vistiek atgrasus tipelis... paskui, veikiama balzamo kažką ne taip padariau, kas pradžiai neturėjo jokių neigiamų pasėkmių, bet šeštadienis buvo blogai, tikėjaus kad bus gerai, kad bus smagu, nes taip ir turėjo būt bet gavos taip, kažkaip nekaip,o buvo šalta, pikta, liūdna, vyko gilios naktinės diskusijos, kritimai nuo laiptų, ir šlapia žolė ryte.... hummm....bet vistiek vakarykštė topinė frazė "JI SPARDOS IŠ SALOTINIŲ KOJINIŲ!!!" :DDD....
Buvo tokia gera diena, kad nors plyšk iš džiugesio. Buvau apsupta draugų ir pažįstamų, daug juokiaus, bėgiojau, slydau, apsikabinėjau ir visada šypsojaus, tik kažkodėltais dabar man slogi nuotaika, kažkoks liūdesys inlido manin, bet bandau prisiminti tą bajeriuką Justės, kurio mes šiaip ar taip nei vienas normaliai neatsiminėm, bet vistiek buvo juokinga :D. Taigi truputį atsiminimų nuotrūpų iš šios dienos (visur ta pati "Vartų" kebra:) )
Čia shadow baisiai jau patenkintas kai šitiek panų jam vienam padavė :DDD
santakos parkely žaidėm UNO, taip ir nepabaigėm, nepaaiškėjo nugalėtojas
Tai vo, kažkaip užsiatostogavo mano blogas, ir dabar tiek visko turiu pripasakot, bet deja vasarą leisiu sau patingėti ir nepasidalinti savo įspūdžiais ir išgyvenimais su savo internetiniu dienoraščiu... Todėl šįkart aš tik užsukau pasigirti, juk visi puikiausiai žinot kaip aš mėgstu tai daryti :D. Kaip sakoma viską jau visiems išpasakojau tai manau užteks tik nuotraukos ir be jokių komentarų, viskas aišku...
.. ir CHA-AURELIJAU (shadow) vis dėlto svajonės pildosi!!! :P
2009 m. birželio 11 d., ketvirtadienis
http://www.youtube.com/watch?v=U47UjCusxQ8
BEPROTIŠKAI FANTASTIŠKAS MUZIKOS FESTIVALIS- „DIEVAS YRA MEILĖ“
Pirmiausiai buvo neaiškus tarimasis kur ir kaip ir kada su kuo susitikt ir kur eiti, su kažkokiu neaiškiu vadovu. Ir taip iki paskutinio vakaro, jau net 22valandos nežinojau nieko tiksliai ir aiškiai. Taigi penktadienio rytą, buvo sunkus pakavimosi procesas, bet su mamos pagalba ir išmonę labai puikiai viskas sutilpo, tik blogai tas, kad labai neapgalotai prisidėjau maikučių, bridžiukus ir išsiėmiau paskutinę akimirką prieš išeidama šiltą megztinį. Labai džiaugiuos, kad vis dėlto paklausiau mamos ir užsidėjau striukę, ji vienintelė mane visą laiką gelbėjo. Po to labai šauniai įmontavau savo šauniąją dormeo pagalvę į miegmaišio maišą ir dar šauniau primontavau miegojimo kilimėlį prie palapinės. Na, o jau tada visa apsipundavus, su šliosu dešros ir kepalu duonos pirmai vakarieniai, patraukiau stotelės link. Po atvažiavimo į stotį buvo Jindrės laukimas, tada buvo truputis Jindrės panikos, kad mes nelabai žinom kaip nuvykti į tą petrašiūnų bažnyčią, tiksliau, kad Jindrė net neįsivaizduoja kaip ir kur ir kada ir per ką kas ten vyks. Na bet viskas gerai, Greta laiko padėtį J. Paskui dar šiek tiek dasipirkom atsargų maxėj ir kėlėmės kiton gatvės pusėn laukti 5 šleikos J.Pradėjąs lašnoti lietus žadėjo šlapią savaitgalį, bet aš vis nepasidaviau tokiom mintim, nes juk mano drabužių atsargos buvo įpatingai vasariškos J Na, ką žinojau tik tiek apie tą bažnyčią kaip ji daug maž atrodo nes kažkada, kažkokiomis aplinkybėmis buvau ją mačius. Dar buvau paklausus mamos kurioj maždaug stotelėj išlipt tai taip ir pasakė MAŽDAUG J Bet mano laimėj aš kažkaip gerai nujaučiau ar gerai susiorentavau ir išlipom būtent mums reikiamoj stotelėje
Iškart jau prie petrašiūnų bažnyčios vartų mus pasitiko įpatingai gerai nusiteikusi savanorė su salotinės spalvos liemene ir nurodė kur mums toliau pėdint.Tada gavom tokias korteles ant kurių reikėjo užsirašyti vardą ir iš kur tu, taip pat ant tų kortelių buvo parašyti numeriukai, kuriose vėliau grupėse būsim, ir dar tose kortelėse tiksliau beveik kaip knygutėse buvo ir visa programa ir daug kitos informacijos. Tada pradėjom savo mantą pakuoti į šiūkšlių maišus, ir netyčiom sutikom Jindrės pažįstamų, su kuries užmezgėm pokalbį, tada dar buvo daug laiko kol prasidės mūsų žygis tad aš prisidėjau prie žaidusiųjų lėkšte. Na o jau 16val prasidėjo daiktų krovimas į mašinas kurios turėjo nuvešti į vietą mūsų mantas ir kelionė pėstute į pažaisly. Tada kelią užtvėrė žaliukai ir nešini dydžiūle vėliava mes šturmavom visą kelią ir linksmai kas mokėjo žodžius giedodami patraukėm link pažaislio. Kai pasiekėm kauno marias pasiskirstėm į kelias grupeles šiek tiek pasikalbėjom apsipažinom, pasisakėm kas iš kur ir toliau ėjom į pažasily. Tada ten išklausėm įvadinę dalį ir ėjom statytis palapinių ir ruoštis suneštinei vakarieniai. Neužilgo atvažiavo ir mūsų mistiškasis vadovas- Simas, su savo keliais choristais, tai pora merginu ir vienu berniuku. Mes su jais susipažinom ir gan neblogai susidraugavom. Kai jau visi buvo daug maž pavalgę ir apsipažinę, ėjomklausyti vienuolių kalbų ir dalyvauti prasidėjusiuose šokiuose ir žaidimuose. Po to persikėlėm į kitą kiemą kur prasidėjo krikščioniško roko ir kunigų atliekamas koncertas, su dviem nerealiais vedėjais priešakį- Mantvydu ir Emiliu. Dar buvo atvykus kažkokia viduramžiškų šokių grupė ir mokino mus visus šokti kartu, tada mes visi apkabinom savo gausa visą pažaisly ir ratu susikabinę šokom iki nugriuvimo. Po visų šokių ir koncertų vyko mišios, o po mišių naktinė adoraciją iki 7val. ryto ,bet aš joje nedalyvavau, o nuėjau miegoti ir naktį taip nenormaliai šalta ir net su striuke miegant naktį nejaučiau kad miegu o jaučiau tik ŽIAURŲ šaltį. Ryte žadinimas irgi buvo pakankamai įspūdingas. Su bugnais ir tuo tokiu kaip policininkai turi mikrafonus tokius kaip ir didelius, buvo švelniai tariant žiauru, kai miego kokybė buvo neišpasakyta, o ir nuo trijų iki nepilnai aštuonių.... Kas buvo keisčiausia, kad pabudus ryte atsisuku į Jindre, žiū jos nėr¡ Nesuprantu galvoju kas vyksta, galvoju kur ji dingo, dar taip pažiūrėjau , tik pačiupinėju miegmaišį ir jaučiu, kad kažkas ten yra, ji buvo antiek susisukus, sulindus į miegmaišį, kad nė plaukėlio jos nesimatė . Aš net išsigandau kad ji bus jau turbūt uždusus, bet kur tau, ne, matai jai pavyko kažkiektais užmigt normaliai J. Bet jau kai jinai išlindo iš to savo kokono buvo kraupekiškas vaizdelis J O mes gi jokio veidrodėlio nei viena neturėjom, tai ką naudodamosios Jindrės telefonu šiaip ne taip bandėm atitaisyt vaizdą kuris mus taip gasdino, aš tai dar netgi sugebėjau persidažyt akis, bet deja tai nėkiek nepagerino padėties. Tada buvo dar baisiau, kai pamačiau eilę prie prausimosi šlangos, vanduo tai buvo neapsakomai ledinis, ir kai nusivalinėjau rankas rankšluoščiu atrodė kad net šiluma užtvindo visus delnus po tokio žiauraus šalčio. Ir dar be fazių nusliūnkinom į eilę prie maisto. Kai pagaliau rankose pajutau per plasmasinį indelį besiskverbiančią šilumą ir šiltai nuslenkančią arbatą buvo kažkas neapsakomai gero... JTada Jindrė neapsikentus išvarė namo, pėstute iš pažaislio į girionis, protingas vaikas, taip labai JO aš pasileidau į trasą ieškot kompanijos. Žinoma kaip visada vyko konferencija, tada dalinimasis į grupeles ir ėjimas vykdyti misijų. Aš buvau 5 grupelėje su dviem vienuolėmis- Simona ir Donata. Labai malonios merginos J Grupelėse mes visi pirmiausiai susipažinom ir apsitarėm kokią užduotį turėsim daryti. Mes turėjom eiti į petrašiūnų slaugos namus. Beeidami miškeliu prisiskynėm kažkokių geltonų gėlyčių, o ten nuėją bendravom ir meldėmės už tuos ligonius, dovanojom mūsų priskintas gėlytes ir atsineštus ražančius bei kryželius, bet tie daikčiukai buvo nekažkokie bobučių prie bažnyčių sėdinčių pirkti, o iš Amerikos kažkokios senolės atsiųsti ir iš gražių žaismingų karoliūkščių suverti, ir tokie mieli ir keliantys nuotaiką J Visi ligonys labai džiaugėsi mūsų apsilankymu, kad galėjo šiek tiek pasiskųst, išsipasakot savo nuoskaudas ir kad galėjo pasijusti kažkam reikalingi ir kad kažkas ėjo pas juos su noru su nusiteikimu kad jiems būtų geriau J Grįžę iš misijų laukėm vakarienės o po vakarienės vėl vyko nerealus koncertas. Koncertavo Mantvydas su savo vaikų grupe iš jūrų skautų, p oto dar su kita savo grupe „Aukštyn bures“, dar buvo kažkoks jo draugas Benas su savo grupe „Quest Rising“ ir jo grupės gitaristas ant savo elektrinės gitaros turėjo ne šešias stygas, o septynias, o žinot kodėl? Todėl, kad šeši negražus skaičius. Pasitasę pagal krikščionišką metalą ir roką, truputį gavom krikščioniško repo.Po tokio vežančio koncertuko, vyko šventintos druskos ir žvakių dalinimas tiems kurie ėjo „Šviesos kelią“ o kiti ėjo žiūrėti filmo į Pacų koplyčią. Filmas vadinosi „kartą“(once) aišku, neapsėjom ir be šiokių tokių nesklandumų, o smagiausia buvo kai atėjo viena savanorė ir pareiškė, jog mes negalėsim miegoti toj koplyčioj ir po filmo teks šutint į šlapias ir šaltas palapines, bet tik prasidėjus filmui įvyko masinis lūžimas visi alei vienas net ir buvusieji su mumis savanorei nulūžo, na o ką Greta, kad niekam netrukdytų ir niekas jai netrukdytų nuo kėdės miego pozocijos persikėlė po suolais ir kėdėm kur pagaliau gavo truputėliuką miego kokybės J Tada jau 9 netgi valandą ryto vėl vyko žaidimas pabudome ir kelkimės, nuo pat sekmadienio ryto iki kol grįžau namo pastoviai viską merkė lietus , kai valgėm lijo, kai buvom konferencijoj kurios valandą aš pramiegojau lijo, kai bendravom su baikeriais ir klausėm jų atsivertimo į Dievą istorijų lijo, kai susidėjinėjom palapines lijo, kai buvom mišiose lijo, ir net kai atsisveikinėjom lijo, lijo ir tada kai ėjau į trūliką, lijo net tada kai sėdau į autobusą namo, bet visą tą laiką kai ašir visi mano daiktai neturėjo nė trupinėlio sauso lopinėlio, buvau išsišiepus iki ausų ir begalo laiminga, kad turėjau progą per tas kelias dienas pamatyt kaip gali būt smagu su tokiais tikinčiais žmonėmis, pamatyt kokie jie visi teigiami ir draugiški, per tas dienas neišgirdau nei vieno iš aplinkui keiksmažodžio apart to kad jindrė pastoviai viską keikė, nepamačiau nieko kas man būtų nemalonu akiai ir nepatekau į jokią keblią situaciją. Ten jaučiaus labai gerai, su visais traukiau lietuviškas ir lenkiškas giesmes, su visais kračiau galvą pagal krikščionišką metalo muziką ir su visasi šypsojaus, nes Dievas yra Meilė J
2009 m. birželio 2 d., antradienis
O šiandien aš perskaičiau labai gražų straipsnį, Žalgirio fano straipsnį. Na, gal jis ne kiek gražus (netaip išsireikšta) bet toks kažkos kad mane taip maloniai nuteikė, pamaniau ir aš norėčiau jausti kažką tokio kaip tas fanas, nes kolkas man krepšinis ,taip jau ddaugiau nei žaidimas, bet, dar ne visas gyvenimas. Dar šiandien aš daug šypsojausi, aš dažnai daug šypsaus, ir jau manau man nebeskauda žandų nuo šypsojimosi todėl, kad jau užkačelinta mano šypsena gavos :DDD O štai dabar jaučiuos truputį labai prastai. Visų pirmą mano nuotaiką blogina tas faktas, jog mano plaukų spalva gavos švelniai tariant tragiška, nes dabar atrodau kaip keturiasdešimtmetė motera, fjech spalva...nepasisekė, tikiuos daugiau ši klaida nepasikartos. Toliau dar kas manęs tikrai nedžiugina tai dar vienas elementarus faktas, jog aš eilinį kartą nepasimokiau tiek kiek galėjau, kad rytojaus atsiskaitymai nenueitų šuniui ant uodegos...oh aš tik nusiviliu savimi, padarau šiokias tokias išvadas, bet nieko nekeičiu...valios trūkumas....
Visam kūne jaučia kažkokį sąmišį, spurdesį, bruzdęsį, nežinau ar tai drugeliai ar šeip kažkokie vabaliūkščiai, bet kažkas tikrai ten yra, aš juos jaučiu :D. Ir man tai patinka, žinoma, jie dažniausiai miega arr šeip kažką veikia, kad aš jų nejaučiu, bet kartasi ateina tokios akimirkos kai "kažkas" juos pažadina. O tada būną...ummmmm.... Šiandien mama į mane labai keistais žiūrėjo ir sakė " Na gerai aš jau susitaikiau su tuo, kad tu pastovei kaip girta atrodai, kad tu visada linksma ir panašei, nu bet šiandien tavo šypsena veide netelpa!! Greta, tu įsimylėjai???!!!" Bet ne deja, man teko ją nuvilti, kad ir kaip apmaudu aš tik šeip išeinu jau net iš SAVO laimės ribų ir...na gerai galiu pasakyt, kad visiems būtų ramiau taip, Aš-MYLIU, Myliu-pasaulį, myliu-šlapią žolę, myliu-pabėgojimą po šlapią žolę gilią naktį, myliu-mėnulį, kad ir koks jis bebūtų ar pilnatis ar jaunatis, vistiek aš jį myliu, dar myliu tas tokias mažažiedes laukų gėlytes, dar myliu-saulę, taip pat myliu ir lietų, aš tiesiog ĮSIMYLĖJUS gyvenimą!!!!! :))) ir tai deja, kelia nuotaiką, aš tai dievinu, nes tai BEPROTIŠKAI FANTASTIŠKAS jausmas!!! Penktadienį turėjau tiksliau labai labai norėjau nueiti į "IR" koncertą, bet, ech, labai tikiuos kad gavau kažką geriau nei "IR". Man buvo gera, bet taip gera iš vidaus, tada pabudo visi tie gyviai esantys manyje, ir dar, dar buvo laaaabai skanu,buvo skomis toks, na kaip ankstyvą pavasarį pribėgusi iš beržo sula, tokia švelniai saldi, gaivi, truputėliuką šalta bet ir tuo pačiu šildanti ir šlapia :DDDD...tikrai skanumėlis!!! :DD
